Lauko terasa

*Pribego prie namu. Tada izendge i terasa ir patogiai atsisedo ant suoliuko*

*Alice jau iš tolo išgirdo Heidi cypavimą mašinos burzgesį. Po kiek laiko iš medžių keliu lyg koks vaiduoklis išniro juodas kabrioletas su Volturiais - Demetri ir Heidi - jame. Alice stovėjo ir laukė.*

-...Demetri nuspaudė stabdį ((, nes praitą kartą Aro privertė Demetri apmokėt namo atrestauravimą ir pasakė, kad jei tai pasikartos - Demetri niekados nebegaus kišenpinigių)). Heidi linksmai atsisuko į Alice nepažystamą vyruką šalia Dametri d Demetri, tuomet greitai išlipo iš automobilio ir trinktelėjo durelėmis. Daiktus paliko viduje ir suplojo, tarsi būtų išzyzusi nuvažiuota pas seną gerą draugę. Ji atsisuko į mažytę vampyrę ir meiliai jai nusišypsojo, nesugebėdama tramdyti laimės. Heidi žengė porą žingsnių link Alice, tuomet ramiai tarė-
'Sveika.'
-Jos lūpose liko tik santūri šypsenėlė.-

*Alice stebėjo visus Volturių veiksmus ir ypač keistoką Heidi elgesį. Ji atrodė taip, lyg džiaugtųsi anksčiau atėjusiomis Kalėdomis ar dar kuo nors. Bet Alice maloniai nusišypsojo ir tarė*Sveiki.*tuo pačiu kreipdamasi ir į Demetri, tebesėdintį mašinoje. Ji irgi žengė artyn Heidi.*Ar galėčiau paklausti, kodėl Aro jus vėl pasiuntė, jei buvau atvykusi prieš dvi dienas?*paklausė, eidama iškart prie reikalo, nes, aišku, abu Volturiai žinojo apie jos galią.*

Kadangi Heidi taip parašė, tai jam ir teko spausti stabdį. Šiaip nebūtų spaudęs. Pamatęs, kad Volturė entuziastingai išnešė visą save iš mašinos, Demetri nusprendė per daug neskubėti, laikytis atokiau ir išlipti vėliau. Nemėgo bendravimo su Cullenais. Ir jis nesedėjo mašinoj, o judėjo iš jos, kai Alice pasisveikino. Nors panelė "ilovenature" neatrodė kreipianti didžiąją savo dėmesio dalį į Demetri, šis, vis dėlto, linktelėjo atgal ir pradėjo lėtai eiti link vampyrių. ((just realized i'm with two girls. W00000000000000TTTTTTTTTTTTTTTTTTT ^^))
- Aro turi savų priežasčių, - atsakė į Alice klausimą ramiu, retas atvėjis kalbant su "priešais", tačiau atsipalaidavusiu balsu. Nesinorėjo pripažinti tiesos apie kelis metus Aro kamavusį alzhaimerį.

*Į Alice klausimą atsakė Demetri. Galbūt ne taip, kaip ji būtų norėjusi ar tikėjosi, bet ji pakėlė vieną antakį. *Aišku. Suprantu.*Akimirkai įsivyravo tyla. *Ar yra kokių kitų priežasčių, dėl ko būtumėte važiavę čia?*Dar paklausė ji, norėdama įsitikinti, kad Volturiams visai nerūpi kiti Cullenai.*

-Heidi pajuto stirnų kraują, todėl užsimerkė ir apsisuko. Ignoruodama tolimesnius Alice veiksmus, Heidi susiraukė nuo kvapo ir nepastebimai papurtė galvą, tarsi ją ką tik būtų nukratęs šaltis. Ji vėl priėjo prie automobilio ir susikaupusi pusiau atsisuko į geltonakę. Šypsenos pėdos jau seniai buvo išgaravusios. Heidi pakėlė akis į Demetri, leisdama jam atsakyti į klausimą. Visgi misija buvo jo, o ji tiesiog jį palydėjo. Heidi buvo būdinga nuotaikų kaita, taigi jei ji ką tik buvo linksma, tai dabar ji spoksojo į Alice taip kaip mokėjo tik tokios įžūlios vampyrės kaip ji ir Rosalie. Apie pastarąją Heidi dar nebuvo girdėjus. Viskam užtrukus porą minučių ilgiau nei buvo tikėtasi, Heidi ėmė vartyti akis ir nagais barbenti į kėbulą.-

- Priežasčių...? - pakartojo paskutinį žodį ir keliom sekundėm nuleido akis, mąstė.
Žinoma, visas mąstymas netruko ilgai kaip įprasta, o vos sekundę.
- Deja, ne, - kartu su žodžiais Demetri žvilgsnis atsidūrė ten, kur buvo prieš tai. - Aro nėra nusiteikęs laukti, todėl būtų gerai, jog atsigavusi iš transo atvyktum į Forkso oro uostą. Tavęs ten lauks privatus lėktuvas, - kaip koks telefono atsakiklis tėškė žodžius vegetarei į veidą ir apsisuko.
Nenorėdamas daugiau būti toje miškinių vietoje, Demetri nupėdino iki mašinos ir, kaip traileryje, tyrinėdamas aplinką, tiksliau būdamas visiškai away, įsėdo į ją. Heidi taip pat įsėdus, jie išvažiavo. Ir įsivaizduojat, net nereikėjo užvesti variklio, nes Demetri pamiršo jį išjungti! Yay!
---
- Norėtum kur nors nuvažiuoti ar laukimas lėktuve tau priimtinesnis? - keistai pavargusiu balsu paklausė vos jiems išvažiavus į kelią.

*Pribėgęs namą, Carlisle iškart pajuto seniai pažįstamą kvapą, pažvelgė į Alice. Ši stovėjo namo metamame šešėly, buvo sustingusi, žiūrėjo į gatvę tarsi ką nors išlydėtų. Carlisle galva pasisuko į šoną ir jis akies krašteliu žvilgtelėjo į ją ((gatvę)). Iš dalies jis žinojo kas čia įvyko, tačiau nenorėdamas versti Esmes rūpintis nutylėjo ir nusišypsojo. Esmei dar niekuomet neteko susidurti su Volturiais, taigi kvapas ai negaljo būti pažįstamas. Carlisle žengė dar vieną žingsnį arčiau namo, taip pasislpdamas šešėly ir nusikėlė esme sau nuo kaklo. Kaip visad apkabino ją viena ranka.*
"Sveika"
*Nusišypsojo jis Alice.*
"Į medžioklę ruošiesi?"
*Nusijuokė ir dar labiau priartėjo. Neleisdamas Alice atsakyti greitai linktelėjo ir jiedu su esme jau buvo prie pagrindinių durų.*
"Sekmės tuomet. Netrukdysim, ar ne?"
*Paskutinį klausimą Carlisle skyrė Esmei. Jiedu įėjo į vidų. Jis tyliai uždarė lauko duris.*